А. GAMBURGAS (IZRAELIS)
Susipažinę su Froido ir Pavlovo darbais
kiekvienas žino, kad pasąmonė ir įvairūs instinktai
žmogaus gyvenime vaidina ne mažesnį vaidmenį nei jo protas. Gal
net didesnį.
Stresinėse situacijose protas paprasčiausiai
nesugeba išanalizuoti situacijos ir mes elgiamės
taip kaip mums pataria pasąmonė. Iki Froido ir
Pavlovo pasąmonė ir instinktas buvo sutapatinti ir
gamtos įstatymo nežinojimas nesustabdydavo paklusti jam. Tačiau atsiradus radijui ir garso įrašams,
vėliau kinui ir televizijai, prasidėjo, reikia
pasakyti, planingos ir sėkmingos mūsų pasąmonės
atakos.
Apie vakarų televiziją, tame skaičiuje ir
Izraelio, negaliu nieko pasakyti, nes ten nedirbau.
Tačiau sovietinėje dirbau daugiau nei ketvirtį
amžiaus iki 1987 metų . Konstravau elektronines
sistemas laboratorijoje priklausančioje radijo ir
televizijos komitetui.
Dabar galiu atskleisti paslaptį, kuri iki šiol
Rusijoje yra paslaptis. Mūsų laboratorija buvo
finansuojama KGB 3 skyriaus ir dirbo
darbus pagal minėtos žinybos užsakymus.
Dar šešiasdešimtųjų metų pradžioje JAV buvo
pasiūlyta ,, paslėptos reklamos mintis.
Idėja labai paprasta. Žinoma tai, kad filmai
demonstruojami 24 kadrų per sekundę greičiu. Tai
optimalus variantas esant mažesniam greičiui
žiūrint prapuls nenutrūkstamo judesio vaizdas. Esant
didesniam greičiui ženkliai betiksliai padidėja
juostos panaudojimas. Tiesa, 24 ar 25 kadrai
skirtumas nedidelis, žiūrovas jo nepastebi. Buvo
pasiūlyta po kiekvienų 24 normalių kadrų įdėti
dar vieną, kuriame patalpinti, pavyzdžiui, kokakolos
reklamą (šioje kompanijoje buvo sukurtas minėtas
išradimas) . Papildomas kadras nespėja nusėsti
į sąmonę tačiau akis jį fiksuoja , pasąmonėje jis
lieka ir, būdamas iš esmės nematomas, atlieka savo
užduotį. Žmogus išėjęs iš kino galvoja: reikėtų
kažko atsigerti. Ko? Suprantama kokakolos, kuri
puikiai malšina troškulį.
Gal jis būtent taip negalvojo, tačiau
paprasčiausiai eidavo prie gėrimo automato ir
pirkdavo kokakolą. 1964 metais reklama praėjo visas
eksperimentines stadijas ir galėjo būti įdiegta.
Tačiau įvyko du nenumatyti dalykai. Pirmiausiai buvo
pastebėtas paslėptos kino reklamos šalutinis
poveikis. Žmogus tampa darbuose išsiblaškęs,
standartinės jo reakcijos sulėtėja. Jam, pavyzdžiui,
buvo negalima sėsti už vairo 25 kadras darė
poveikį analogišką viskio taurei. Tai turėtų
įvertinti autoavarijas tiriantieji ekspertai, kurie
apie šį efektą neturi mažiausio supratimo.
Antra , kažkokia JAV kongreso komisija išklausė
uždarame posėdyje informaciją apie naują reklamos
rūšį ir tučtuojau ją uždraudė. Žmogaus
teisės, suprantate. Tai Amerikoje bet ne pas jus.
Kokia buvo sovietinė reklama visiems žinoma.
Reklamuoti šokolado nereikėjo, jis buvo vienos
standartinės rūšies, o reklamuoti tuo metu
deficitinį automobilį ,, Volgą galėjo tik
beprotis. Tačiau 25 kadro idėją pasičiupo KGB
ir giminingos jiems įvairiose šalyse tarnybos, jų
propagandos ir kontrpropogandos specialistai
sovietinės sistemos vertybių reklamai.
Manau, kad kino žiūrovai šešiasdešimtaisiais
metais žiūrėję ,, Kaukazo belaisvę, nematė kažko
nereikalingo: kalamą lozungą ,, Brangusis Nikita
Sergiejevičius-žmonijos genijus ar ką nors
protingesnio. Gal pagalvosite ką nors apie
tai, smerkti nesiruošiu. Septyniasdešimtaisiais
panaši propaganda jau nebuvo naudojama. Visų pirma
mūsų specialistai ir pastebėjo šalutinius poveikius.
Antra, kiekvienas kino mechanikas nedirbantis
KGB , galėjo, persukdamas juostas , pastebėti
nereikalingus kadrus ir paprasčiausiai perskaityti
tai, kas brukama paprastai tarybinei liaudžiai.
Atsirado žymiai progresyvesnės poveikio
priemonės. Pavyzdžiui, reikiamos informacijos
talpinimas ant garso įrašų. Aš pirmą kartą su šia
technologija susidūriau 1968 metais, kada baigęs
METI įsidarbinau ,, Melodijos firmoje, tuo metu
dar jaunoje struktūroje kurios nekaustė tradicijos
ir korupcija. Kaip elektroninių sistemų specialistą
mane paskyrė dirbti į laboratoriją kuri oficialiai
užsiiminėjo triukšmų sumažinimu darant įrašus,
tačiau realiai juos kūrė.
Įsivaizduokite du garso įrašus. Ant vieno
madingas tais laikais Muslimo Magomajevo šlageris o
kitame- monotoniškai kartojamas tekstas apie tai ,
kad ,, partija ir asmeniškai Leonidas Iljičius
gali ... ir t. t. Teksto greitis sulėtinamas
penkiolika kartų, taip kad jis atsidurtų ant
žemiausios standartinės garso atkūrimo
aparatūros ribos. Pateikus sulėtintą antrą įrašą
normaliam žmogui jis išgirs tik žemą duslų kaukimą
ir nieko daugiau. Sujungus į vieną plokštelę (ar
kasetę) Magomajevą su Ijičiumi antrojo įrašo visai
negirdėsime. Tik geras specialistas pasakys, kad
,, bosai kažkiek išdykauja. Tačiau ir specialistas
ir ,, vidutinisklausytojas puikiai įsisavins tai,
kad ,, be Briežnevo pasaulyje negalima
gyventi. Aplenkęs visus sąmonės barjerus šis įrašas
pateks į pasąmonę ir joje liks. Visi darbiniai
dažniai, reikalingo sulėtinimo greitis, skaitymo
greitis ir net intonacija visa tai buvo
sukurta ne pas mus ,, Melodijos firmoje, o kažkur ir
kažkieno apie ką aš nežinojau (nežinau ir
dabar). Suprantama, poveikis pasąmonei kažkur
ir kažkieno buvo patikrintas ir laikomas pakankamai
efektyviu. Mes tik sutapdindavome jau mums
paruoštus,, blokus su dar nesukurtais
šlageriais. Gal būt , kad aš žinojau tą virtuvę, man
panašūs įrašai poveikio nedarė. Pasąmonė
sudėtingas dalykas. Manau, kad ir sovietų tautos mases
ši garsinė ataka ne labai veikė, nes iš kur atsirado
tiek daug disidentų. Gal jie neklausė
Magomajevo ir Pjechos įrašų ?
1971 metais perėjau dirbti iš ,, Melodijosį
televiziją. Kadangi pas mane jau buvo atatinkami
leidimai, mane paskyrė dirbti į laboratoriją,
nagrinėjančią elektromagnetinių bangų poveikį
žmogaus organizmui. Apie vieną iš mūsų darbų baltą
bėgančią dėmę-aš papasakojau straipsnyje
,, Pasirinkimas- Rusija?
Dabar papasakosiu apie kitus ir ne tik
mūsiškius. Pas mus dirbo du žmonės. Vienas buvo jaunas
dvidešimties metų Olegas. Kitas, iš idėjos turėjęs
būti pensininku, Robertas Jefimovičius. Abu jie, jei
galima taip pasakyti, buvo profesionalinės aukos. Ant
jų buvo bandomi nauji darbai. Kai aš atėjau į
laboratoriją Olegas buvo puikus vaikinas, moterų
numylėtinis, žavėjęs moteris ne vien grožiu ir
mandagumu bet ir neeiliniu protu. Robertas
Jefimovičius, priešingai, darė geriančio žmogaus
įspūdį, svyravo kraujo spaudimas ir buvo matomi
nedideli parkinsonizmo požymiai. Tarp kitko, jis
svaigalų visai nevartojo ir tai buvo viena iš
jo darbo sąlygų. Abu jie dirbo technikais, tačiau jų
darbas buvo vienas sėdėti visą darbo laiką prieš
televizorių ir žiūrėti viską ką rodo. Tarp
kitko mums, programų kūrėjams, nebuvo patartina visą
tą šlamštą žiūrėti. Draudimo nebuvo ir aš
pirmaisiais savo darbo ,, Ostankine mėnesiais
sėdėdavau su Olegu ir Robertu kad pajusčiau ant savo
kailio kaip viskas vyksta. Po to nustojau ir
pasakysiu kodėl.
Atsimenu kartą ryte paleidome programą ,, spiralė
kuri niekuo ypatingu nepasižymėjo: ant standartinio
televizijos signalo, po to kai jis praeidavo
centrinę aparatinę , uždėdavome koduojantį bloką. Tai
galėjo būti greitai ekranu bėgantis ženklas raidė,
skaičius ar paprastas koks nors kabliukas. Tai gali
būti geometrinė figūra. Tai galėjo būti ir blykstė
pulsuojanti spindulius. Minėtų blokų ypatybė viena:
jie juda taip greitai, kad normali akis nespėja
sekti jų judesių. Programos ,, spiralė esmė tame kad
vaizdo periferijoje atsirasdavo tamsi dėmelė kuri
žaibiškai apskriedavo perimetru ekraną ir grįždavo
ne į tą patį tašką kur atsirado bet truputi arčiau
centro, iš kur pradėdavo antrą ratą. Po pusės
minutės dėmelė jau ,, blaškėsi ekrano centrinėje
dalyje. Aš žinojau kas vyksta, koks blokas kabeliu
eina į aparatą, net stengiausi pastebėti tamsiąją
dėmę akimis. Tačiau nieko nesigavo, o žvilgsnis lyg
užburtas krypo į tai ką televizijos
ekrano centre rodė programos režisierius. Olegas su
Robertu išsižioję žiūrėjo į išskleistą ,, Pravdos
puslapį kurį tuo metu prieš save laikė programos
vedėjas. Jame buvo parašyta kažkas apie
bjaurius imperialistus.
Aš pagavau pats save kad dėmesingai žiūriu į
tekstą, dar daugiau pradėjau piktintis
amerikoniškų agresorių niekšybėmis. Burnos,
suprantama, nežiodinau, laikiausi, bet pojūtis kad
mane ,, valdo buvo nemalonus.
Visi fokusai su skaitmeniniais blokais buvo,
visgi, pakankamai primityvūs ir tiko daugiausiai tik
žiūrovų dėmesio koncentracijai į kokią tai apibrėžtą
vaizdo detalę. Įtikinti teisinga partijos linija šis
negudrus triukas, suprantama, negalės, tačiau ne tam
jis ir skirtas. Daroma tai dėl kitko. Kaip elgėsi
eilinis žiūrovas jei įjungęs televizorių pažiūrėti
filmą pamato diktorių skaitantį naują
valstybės vadovo pareiškimą? Paprasčiausiai perjungia
kanalą ar neturėdamas kitų jį dominančių kanalų
išjungdavo jį. Tačiau jei jis pamatydavo bėgančią
dėmelę nesuprantamai neatsiskirdavo nuo
televizoriaus ekrano.
Suprantama tokiu būdu prikaustyti dėmesį
suprantama nebuvo galima. Net Olegas, žiūrintis už
atlyginimą po dvidešimties trisdešimties minučių
pradėdavo skųstis skausmu akyse ir pakaušyje. Todėl
blokų tipai kas ketvirtį valandos būdavo
keičiami. Buvo pereinama nuo ,, spiralės prie ,, bangos ar
,, kvadrato. Tuo metu žiūrovas galėjo ,,
atsijungti ir nustebti kodėl taip ilgai
užsispoksojo į diktorių.
Taškiniai blokai buvo naudojami iki
septyniasdešimtųjų metų vidurio, na o vėliau buvo
rasti perspektyvesni žiūrovų poveikio
metodai. Devyniasdešimtųjų metų pradžioje buvo vėl
sugrįžę, tačiau buvo panaudotas naujas ,, būdas.
Tyrinėtojai suprato tai kad bėgantis signalas ne tik
pritraukia žiūrovų dėmesį, bet ir kažkaip
atpalaiduoja ir suminkština jį. Buvo nustatyta kad
atpalaiduotą pasąmonę galima paveikti ne valstybės
vadovo o kur kas stipresnį poveikį turinčiais
psichoterapeuto žodžiais.
Būtent tokius metodus naudojo prieš 12
gruodžio rinkimus iš pradžių demokratai o po to
iniciatyvą perėmęs Žirinovskis.
Tai metodai, kuriuos mes tarpusavyje vadinome
,, pasąmonės taškinio masažo metodais, pritaikyti
asmeniškam žiūrovui. Tu ir ekranas.
Tačiau yra metodai skirti kolektyvinei programų
peržiūrai. Ne masinei, kaip kino teatruose, kur
susirenka šimtai žmonių (ten savi metodai, apie juos
ypatingas pokalbis ), o, taip sakant, kamerinis, kada
susirenka šeima, kokie penki žmonės, visa karta
seneliai, tėvai, vaikai, - ir žiūri kokį nors
serijalą. ,, Izaura buvo pirmas panašios rūšies
bandymas. Tai buvo puikus bandymas. Kiek atmenu
statistiką, minėtą,, muilo operą žiūrėjo du šitai
milijonų. Bet svarbu ne tai. Paprastai žiūrėti ,, Izaurą
susirinkdavo visa šeima ir tai įgalino švariai
atlikti eksperimentą. Tikriausiai beveik kiekvienas
matė nors dešimt šio nuostabaus serijalo serijų.
Tikriausiai daugelis patvirtins tai, kad vienam jis
nesižiūri. Būtina sėdėti draugijoje, tada jis
žiūrisi puikiai. Ir norisi dar ...
Atversiu paslaptį. Programose, skirtose
kolektyvinei peržiūrai, veikia du faktoriai. Pirmas:
neįkirus pasąmonės atpalaidavimas bėgančių blokų
pagalba. Antras: žodinė ataka į jau atpalaiduotą
pasąmonę. Diktorius verčia tekstą ne paprastai
ispaniškus žodžius į jų rusišką
ekvivalentą. Psichologai, kurie šiuo atveju atlieka
savotiškų cenzorių vaidmenį, užduoda apibrėžtus,,
kodus, kurie įmontuojami į vertimo tekstą ir neturi
nieko bendro su tuo kas vyksta ekrane. ,, Kodai
priimami kaip jaustukai, pagalbiniai žodžiai, šūksmai
visa kas tik norima, kas paprasta sąmone
nepriimama. Tačiau tai veikia. Ypatinga jų savybė ta,
kad konkretų individumą ,, kodas beveik
neveikia. Tik draugiją.
Esu tikras, kad kiekvienas žinote: draugijoje kam
nors nusižiovavus visi užsikrečia žiovuliu. Reikia
kam nors užkrečiamai nusijuokti ir prasideda bendros
linksmybės. Taip ir čia. Pakanka nors vienam žmogui
priimti kodinį nurodymą ir jis pradeda daryti
nesavaiminius judesius, kuriuos priima
kaimynas, sustiprina juos, perduoda
kaimynui. Grįždamas prie pirmojo jau sustiprintame
pavidale ir procesas vyksta toliau augimo
kryptimi... Suprantama visa tai iki tam tikros
ribos. Tokiu būdu neįmanoma priversti visus šokti ,
tačiau tikrai galima išmokyti visus vienodai ir ta
pačia tema. To ir reikia.
Pradžioje aš rašiau, kad televizija sukuria
naciją. Būtent tokiu būdu ji ją ir sukuria. Meksikos
televizija kuria savo naciją, amerikiečių savo.
Asmeniškai aš galvoju, kad sovietų televizija, iš
idėjos, turėtų sukurti nuosava begalinį
serijalą, savo ,, Marija ir tuomet nereikėtų kaišioti
reikiamus ,, kodus į importinių serijalų
tekstus. Tačiau šiuo atveju iškyla kita
problema. Televizija gali suminkštinti pasąmonę, gali
formuoti žmogų, gali beveik viską. Išskyrus vieną
ji negali priversti žmogų išėjusi iš namų matyti
eiles prie vyno, augančias kainas. Visgi gyvenimas
aplenkia sąmonę, taip nuo seno tvirtina
klasikai. Televizija gali koreguoti, ji tai ir
daro. Todėl sovietinė ,, Marija nuo pat pradžios
negalėtų populiarumu lygintis su
užsenietiška. Pasakiška šeimyninė saga su
maskvietišku siužetu reikėtų pateikti kitaip
nei už langų vykstantis gyvenimas ir tuo pačiu
konfrontuoti su juo. Meksikiečių ,, Marija ir
prieštarauja mūsų gyvenimui, tačiau rezultatas
atsiranda visai kitoks žiūrovas tiki todėl, kad
nori tikėti. Mūsų serijalu jis nepatikėtų todėl kad
to nenorėtų . Trumpai sakant, rodydami ,, Izauras,,
, Marijas, begalines ,, Santa Barbaras
sovietų , o vėliau Rusijos televizija
užmušinėja iškart keletą zuikių . Na o klausytojas iš
minėtų zuikių džiaugiasi tik vienu jis ilsėjosi
nuo sunkaus ir blogėjančio gyvenimo. Tačiau jis
vargšas nesupranta kad užkoduotos manipuliacijos
žiūrint serijalą pratina jį prie esamo vargingo
gyvenimo. Aš nežinau kurie psichologai dirbo
sukuriant kodus ir intarpus.
,, Ostankino studijoje tokių profesijų darbuotojų
sąrašuose nebuvo. Girdėjau kad tuo užsiiminėjo
kažkoks KGB skyrius. Ant kgbistų dabar verčia visas
bėdas, skiria jiems mefistofeliškas jėgas. Negalvoju
kad visi tuose organuose žibėjo talentais. Tačiau iš
principo paklausus kam viso to reikia, prieš valią
susidursime su prielaida, kad be KGB neapsieita. Na
o istorijos su Čiumaku ir Kašpirovskiu - nuo
seno ...
Buvo kalbama, kad Čiumakas ir Kašpirovskis
televizijos įžymybės negalėjo pasirodyti nei vėliau,
nei tuo labiau anksčiau. Su viena, tarp kitko,
pastaba: jie reikiamu laiku nebūtų atsiradę jei dėl
to nebūtų buvusi KGB trečiosios valdybos sankcija.
Pasvarstykite patys. Kašpirovskis atsirado kaip
nepripažintas genijus, arba tiksliau
demonas. Televizija niekad neglobojo genijų, nei, tuo
labiau, demonų. Tuo labiau, oficialiai medicinai
atsiribojus, sveikatos ministerija užtikrino
visus, kad psichoterapija ypatingai intymus reikalas
ir masiškumas tokiai veiklai neleistinas. Bet kuriuo
kitu atveju tokio pareiškimo būtų užtekę kad amžinai
būtų uždaras kelias į ekraną. O kas įvyko? Įvyko
priešingai. Kuo labiau protestavo gydytojai, tuo
labiau populiarėjo Kašpirovskis, tuo daugiau jam
buvo skiriama laiko ekrane, reikia pabrėžti
labiausiai žiūrimu laiku. Ir vėl norisi paklausti;
kam tai naudinga? Ne medicinai, ji aiškiai išsakė
savo požiūrį. Ne ,, prastai liaudžiai- statistika
parodė, kad kiekvieną pagijimą telesiansų metu
lydėjo du sveikatos pablogėjimo atvejai, kurie
kartais baigdavosi mirtimi. Devyniasdešimt iš šimto
žmonių žiūrėję per televiziją psichoterapeuto laidas
pareiškė visiems kad jos nedarė jokio poveikio.
Tačiau jiems tik atrodė kad- neveikė. Buvo
panaudota viskas. Ir pasąmonės ,, taškinis
masažasprieš seanso pradžią ir kodiniai
žodžiai, kuriuos tarė pats psichoterapeutas. Ir net
seni, atrodo, pamiršti žemųjų dažnių įrašai. Pasąmonė
atpalaiduota, pasąmonė buvo paruošta priimti bet
kokias,, nuorodas kurias teikė Kašpirovskis savas, o
televizija savo kodus. Devyniasdešimt iš šimto
puikiai visa tai priėmė, tapdami paklusnia mase, ko
ir reikėjo.
Pasireikšdavo ir šalutiniai efektai tai ką
psichoterapeutas pateikdavo kaip pagrindinį
rezultatą:pas kai kuriuos pradingdavo randai,
juoduodavo plaukai.
Aš pats mačiau kaip mūsų vaikinai ruošė seansų
įrašus televizijos poveikių metodų laboratorijoje ir
po to negalėjau priversti save sėsti prieš
televizorių ir pamatyti rezultatą. Šeima žiūrėjo,
kaimynai žiūrėjo, žiūrėjo visa šalis. Aš
negalėjau. Nenorėjau jaustis kaip Aleksandras
Matrosovas, einantis be ginklo prieš automatą.
Su Čiumaku ypatingas atvejas.
Tai-pasididžiavimas ne tik televizijos
laboratorijos, bet, reikia manyti, ir tų vaikinų iš
organų, kurie laiku suprato, kaip galima panaudoti
buvusį žurnalistą staiga tapusiu
ekstrasensu. Kašpirovskis veikė žodžiu televizijos
,, kodų fone. Čiumakas tų ,, kodų fone tylėjo Jis
negalėjo nedaryti savo poveikio, tai būtų
nesaikingumas. Todėl Čiumako ,, tylėjimoradijo įrašai
veikė taip pat pasąmonę kaip ir televizijos
seansai. ,, Informacija ėjo nepriimamais klausa
kanalais arba greičiu, kuris apsaugodavo sąmonę nuo
tiesioginio ,, informacijos priėmimo. Galvoju, kad
Čiumakas su Kašpirovskiu suvaidino, kaip nebūtų
keista, teigiamą rolę. Suprantama, negerai
manipuliuoti masių pasąmone. Negerai daryti iš tautos
gyvulius. Principe negerai. Tačiau būna situacijų
...
Gal būt, jei ne atsarginis masių apdirbimas, rusai
jau senai būtų užkūrę kruviną pirtį į kurią
nesėkmingai kviečia ampiloviečiai, barkošoviečiai ir
kiti raudonai- rudieji. Liaudis tikrai privesta iki
bedugnės. Penktaisiais metais kai buvo žymiai mažiau
bėdų to užteko kad įvyktų karinis sukilimas. Na
o dabar net mitingų sumažėjo. Ačiui Kašpirovskiui,
Čiumakui,, , Izaurai,, , Marijaiir ,, Santa
Barbarai. Ačiui net laidai ,, Labanakt
vaikučiai, kuri taip pat nėra tokia nekalta, kaip
atrodo patikliems tėveliams. Na o didžiausia padėka
labaratorijų darbuotojams, kurie dabar kuria, reikia
manyti naujus ,, kodus,, , baltas dėmes,, , bėgančias
spirales ir Dievas žino dar ką...
Pagalvokite kodėl atvykę į Izraelį
tautiečiai taip sunkiai integruojasi į
izraelietišką visuomenę? Suprantama ,,sukaustymu
atsikratyti sunku. Ypač jei kasdien įsijungi
kabelinę televiziją ir žiūri ,, Ostankino su visais
jo ,, kodais ir paslėptais tekstais.
Televizijoje yra puiki laida ,, Stebuklų
laukas. Ji populiariausia po meksikietiškų
serialų. Reikia pažymėti kad tai vienintelė
neslepianti savo tikslų laida. Prisiminkite
,, Buratiną-kokioje šalyje randasi stebuklų laukas?
Taigi...
Pagal interneto medžiagą