Radionika

Autorius: Jonas Jukonis

APIE RADIONIKĄ   |   STRAIPSNIAI   |   KONTAKTAI

 

25  kadro paslaptis

 

А. GAMBURGAS   (IZRAELIS)   

25 kadras

Susipažinę su Froido ir Pavlovo darbais kiekvienas žino, kad pasąmonė ir įvairūs instinktai žmogaus gyvenime vaidina ne mažesnį vaidmenį nei jo protas. Gal net didesnį.

Stresinėse situacijose protas paprasčiausiai nesugeba išanalizuoti situacijos ir mes elgiamės taip kaip mums pataria pasąmonė. Iki Froido ir Pavlovo pasąmonė ir instinktas buvo sutapatinti ir gamtos įstatymo nežinojimas nesustabdydavo paklusti jam. Tačiau atsiradus radijui ir garso įrašams, vėliau kinui ir televizijai, prasidėjo, reikia pasakyti, planingos ir sėkmingos mūsų pasąmonės atakos.

Apie vakarų televiziją, tame skaičiuje ir Izraelio, negaliu nieko pasakyti, nes ten nedirbau. Tačiau  sovietinėje dirbau daugiau nei ketvirtį amžiaus iki 1987 metų . Konstravau elektronines sistemas laboratorijoje priklausančioje radijo ir televizijos komitetui.

Dabar galiu atskleisti paslaptį, kuri iki šiol Rusijoje yra paslaptis. Mūsų laboratorija buvo finansuojama  KGB 3 skyriaus ir  dirbo darbus pagal minėtos žinybos užsakymus.  

Dar šešiasdešimtųjų metų pradžioje JAV buvo pasiūlyta ,, paslėptos reklamos“ mintis.

Idėja labai paprasta. Žinoma tai, kad filmai demonstruojami 24 kadrų per sekundę greičiu. Tai optimalus variantas – esant mažesniam greičiui žiūrint prapuls nenutrūkstamo judesio vaizdas. Esant didesniam greičiui  ženkliai betiksliai padidėja juostos panaudojimas. Tiesa, 24 ar 25 kadrai skirtumas nedidelis, žiūrovas jo nepastebi. Buvo pasiūlyta po kiekvienų  24 normalių kadrų įdėti dar vieną, kuriame patalpinti, pavyzdžiui, kokakolos reklamą (šioje kompanijoje buvo sukurtas minėtas išradimas) . Papildomas  kadras nespėja nusėsti į sąmonę tačiau akis jį fiksuoja , pasąmonėje jis lieka ir, būdamas iš esmės nematomas, atlieka savo užduotį. Žmogus išėjęs iš kino galvoja: reikėtų kažko atsigerti. Ko? Suprantama kokakolos, kuri puikiai malšina troškulį.

Gal jis būtent taip negalvojo, tačiau paprasčiausiai eidavo prie gėrimo automato ir pirkdavo kokakolą. 1964 metais reklama praėjo visas eksperimentines stadijas ir galėjo būti įdiegta. Tačiau įvyko du nenumatyti dalykai. Pirmiausiai buvo pastebėtas paslėptos kino reklamos šalutinis poveikis. Žmogus tampa darbuose išsiblaškęs, standartinės jo reakcijos sulėtėja. Jam, pavyzdžiui, buvo negalima sėsti už vairo – 25 kadras darė poveikį analogišką viskio taurei. Tai turėtų įvertinti autoavarijas tiriantieji ekspertai, kurie apie šį efektą neturi mažiausio supratimo.

Antra , kažkokia JAV kongreso komisija išklausė uždarame posėdyje informaciją apie naują reklamos rūšį ir tučtuojau ją uždraudė. Žmogaus teisės, suprantate. Tai Amerikoje bet ne pas jus.

Kokia buvo sovietinė reklama – visiems žinoma. Reklamuoti  šokolado nereikėjo, jis buvo vienos standartinės rūšies, o reklamuoti tuo metu deficitinį automobilį ,, Volgą“ galėjo tik beprotis. Tačiau 25 kadro idėją pasičiupo  KGB ir giminingos jiems įvairiose šalyse tarnybos, jų propagandos ir kontrpropogandos specialistai sovietinės sistemos vertybių reklamai.

Manau, kad kino žiūrovai šešiasdešimtaisiais  metais žiūrėję ,, Kaukazo belaisvę“, nematė kažko nereikalingo: kalamą lozungą ,, Brangusis Nikita Sergiejevičius-žmonijos genijus“ ar ką nors protingesnio. Gal pagalvosite ką nors apie tai, smerkti nesiruošiu. Septyniasdešimtaisiais  panaši propaganda jau nebuvo naudojama. Visų pirma mūsų specialistai ir pastebėjo šalutinius poveikius. Antra,  kiekvienas kino mechanikas nedirbantis KGB , galėjo, persukdamas juostas , pastebėti nereikalingus kadrus ir paprasčiausiai perskaityti tai, kas brukama paprastai tarybinei liaudžiai.

Atsirado žymiai progresyvesnės poveikio priemonės. Pavyzdžiui, reikiamos informacijos talpinimas ant garso įrašų. Aš pirmą kartą su šia technologija susidūriau 1968 metais, kada baigęs METI  įsidarbinau ,, Melodijos“ firmoje, tuo metu dar jaunoje struktūroje kurios nekaustė tradicijos ir korupcija. Kaip elektroninių sistemų specialistą mane paskyrė dirbti į laboratoriją kuri oficialiai užsiiminėjo triukšmų sumažinimu darant įrašus, tačiau realiai juos kūrė.

Įsivaizduokite du garso įrašus. Ant vieno – madingas tais laikais Muslimo Magomajevo šlageris o kitame- monotoniškai kartojamas tekstas apie tai , kad  ,, partija ir asmeniškai Leonidas Iljičius gali ... “ ir t. t. Teksto greitis sulėtinamas penkiolika kartų, taip kad jis atsidurtų ant žemiausios  standartinės garso atkūrimo aparatūros ribos. Pateikus sulėtintą antrą įrašą normaliam žmogui jis išgirs tik žemą duslų kaukimą ir nieko daugiau. Sujungus į vieną plokštelę (ar  kasetę) Magomajevą su Ijičiumi antrojo įrašo visai negirdėsime. Tik geras specialistas pasakys, kad ,, bosai kažkiek išdykauja“. Tačiau ir specialistas ir ,, vidutinis“klausytojas puikiai įsisavins tai, kad  ,, be Briežnevo  pasaulyje negalima gyventi“. Aplenkęs visus sąmonės barjerus šis įrašas pateks į pasąmonę ir joje liks. Visi darbiniai dažniai, reikalingo sulėtinimo greitis, skaitymo greitis ir net intonacija – visa tai buvo  sukurta ne pas mus ,, Melodijos“ firmoje, o kažkur ir kažkieno apie ką aš nežinojau (nežinau ir dabar). Suprantama, poveikis  pasąmonei kažkur ir kažkieno buvo patikrintas ir laikomas pakankamai efektyviu. Mes tik sutapdindavome  jau mums paruoštus,, blokus“ su dar nesukurtais šlageriais. Gal būt , kad aš žinojau tą virtuvę, man panašūs įrašai poveikio nedarė. Pasąmonė – sudėtingas dalykas. Manau, kad ir sovietų tautos mases ši garsinė ataka ne labai veikė, nes iš kur atsirado tiek daug disidentų. Gal jie neklausė  Magomajevo ir Pjechos įrašų ?

1971 metais perėjau dirbti iš ,, Melodijos“į televiziją. Kadangi pas mane jau buvo atatinkami leidimai, mane paskyrė dirbti į laboratoriją, nagrinėjančią elektromagnetinių bangų poveikį žmogaus organizmui. Apie vieną iš mūsų darbų –baltą bėgančią dėmę-aš papasakojau straipsnyje ,, Pasirinkimas- Rusija?“

Dabar papasakosiu apie kitus ir ne tik  mūsiškius. Pas mus dirbo du žmonės. Vienas buvo jaunas dvidešimties metų Olegas. Kitas, iš idėjos turėjęs būti pensininku, Robertas Jefimovičius. Abu jie, jei galima taip pasakyti, buvo profesionalinės aukos. Ant jų buvo bandomi nauji darbai. Kai aš atėjau į laboratoriją Olegas buvo puikus vaikinas, moterų numylėtinis, žavėjęs moteris  ne vien grožiu ir mandagumu bet ir neeiliniu protu. Robertas  Jefimovičius, priešingai, darė geriančio žmogaus įspūdį, svyravo kraujo spaudimas ir buvo matomi nedideli parkinsonizmo požymiai. Tarp kitko, jis svaigalų visai nevartojo ir tai  buvo viena iš jo darbo sąlygų. Abu jie dirbo technikais, tačiau jų darbas buvo vienas sėdėti visą darbo laiką prieš televizorių ir žiūrėti viską ką  rodo. Tarp kitko mums, programų kūrėjams, nebuvo patartina visą  tą šlamštą žiūrėti. Draudimo nebuvo ir aš pirmaisiais savo darbo ,, Ostankine“ mėnesiais sėdėdavau su Olegu ir Robertu kad pajusčiau ant savo kailio kaip viskas vyksta. Po to nustojau ir pasakysiu kodėl.

Atsimenu kartą ryte paleidome programą ,, spiralė“ kuri niekuo ypatingu nepasižymėjo: ant standartinio televizijos signalo, po to kai jis praeidavo centrinę aparatinę , uždėdavome koduojantį bloką. Tai galėjo būti greitai ekranu bėgantis ženklas – raidė, skaičius ar paprastas koks nors kabliukas. Tai gali būti geometrinė figūra. Tai galėjo būti ir blykstė pulsuojanti spindulius. Minėtų blokų ypatybė viena: jie juda taip greitai, kad normali akis nespėja sekti jų judesių. Programos ,, spiralė“ esmė tame kad vaizdo periferijoje  atsirasdavo tamsi dėmelė kuri žaibiškai apskriedavo perimetru ekraną ir grįždavo ne į tą patį tašką kur atsirado bet truputi arčiau centro, iš kur pradėdavo antrą ratą. Po pusės minutės dėmelė jau ,, blaškėsi“ ekrano centrinėje dalyje. Aš žinojau kas vyksta, koks blokas kabeliu eina į aparatą, net stengiausi pastebėti tamsiąją dėmę akimis. Tačiau nieko nesigavo, o žvilgsnis lyg užburtas krypo į  tai  ką televizijos ekrano centre rodė programos režisierius. Olegas su Robertu išsižioję žiūrėjo į išskleistą ,, Pravdos“ puslapį kurį tuo metu prieš save laikė programos vedėjas. Jame buvo parašyta kažkas apie  bjaurius imperialistus.

Aš pagavau pats save kad dėmesingai žiūriu į tekstą, dar daugiau – pradėjau piktintis amerikoniškų agresorių niekšybėmis. Burnos, suprantama, nežiodinau, laikiausi, bet pojūtis kad mane ,, valdo“ buvo nemalonus.

Visi fokusai su skaitmeniniais blokais buvo, visgi, pakankamai primityvūs ir tiko daugiausiai tik žiūrovų dėmesio koncentracijai į kokią tai apibrėžtą vaizdo detalę. Įtikinti teisinga partijos linija šis negudrus triukas, suprantama, negalės, tačiau ne tam jis ir skirtas. Daroma tai dėl kitko. Kaip elgėsi eilinis žiūrovas jei įjungęs televizorių pažiūrėti  filmą  pamato diktorių skaitantį naują valstybės vadovo pareiškimą? Paprasčiausiai perjungia kanalą ar neturėdamas kitų jį dominančių kanalų išjungdavo jį. Tačiau jei jis pamatydavo bėgančią dėmelę nesuprantamai neatsiskirdavo nuo  televizoriaus ekrano.

Suprantama  tokiu būdu prikaustyti dėmesį suprantama nebuvo galima. Net Olegas, žiūrintis už atlyginimą po dvidešimties –trisdešimties minučių pradėdavo skųstis skausmu akyse ir pakaušyje. Todėl blokų tipai  kas ketvirtį valandos būdavo keičiami. Buvo pereinama nuo ,, spiralės“ prie ,, bangos“ ar ,, kvadrato“. Tuo metu žiūrovas galėjo ,, atsijungti“ ir nustebti kodėl taip ilgai užsispoksojo į diktorių.

Taškiniai blokai buvo naudojami iki septyniasdešimtųjų metų vidurio, na o vėliau buvo rasti perspektyvesni žiūrovų  poveikio metodai. Devyniasdešimtųjų metų pradžioje buvo vėl sugrįžę, tačiau buvo panaudotas naujas ,, būdas“. Tyrinėtojai suprato tai kad bėgantis signalas ne tik pritraukia žiūrovų dėmesį, bet ir kažkaip atpalaiduoja ir suminkština jį. Buvo nustatyta kad atpalaiduotą pasąmonę galima paveikti ne valstybės vadovo o kur kas stipresnį poveikį turinčiais psichoterapeuto žodžiais.

Būtent tokius metodus naudojo prieš  12 gruodžio rinkimus iš pradžių demokratai o po to iniciatyvą perėmęs Žirinovskis.

Tai metodai, kuriuos mes tarpusavyje vadinome ,, pasąmonės taškinio masažo metodais“, pritaikyti asmeniškam žiūrovui. Tu ir ekranas.

Tačiau yra metodai skirti kolektyvinei programų peržiūrai. Ne masinei, kaip kino teatruose, kur susirenka šimtai žmonių (ten savi metodai, apie juos ypatingas pokalbis ), o, taip sakant, kamerinis, kada susirenka šeima, kokie penki žmonės, visa karta – seneliai, tėvai, vaikai, - ir žiūri kokį nors serijalą. ,, Izaura“ buvo pirmas panašios rūšies    bandymas. Tai buvo puikus bandymas. Kiek atmenu statistiką, minėtą,, muilo operą“ žiūrėjo du šitai milijonų. Bet svarbu ne tai. Paprastai žiūrėti ,, Izaurą“ susirinkdavo visa šeima ir tai įgalino švariai atlikti eksperimentą. Tikriausiai beveik kiekvienas matė nors dešimt šio nuostabaus serijalo serijų. Tikriausiai daugelis patvirtins tai, kad vienam jis nesižiūri. Būtina sėdėti draugijoje, tada jis žiūrisi puikiai. Ir norisi dar ...

Atversiu paslaptį. Programose, skirtose kolektyvinei peržiūrai, veikia du faktoriai. Pirmas: neįkirus pasąmonės atpalaidavimas bėgančių blokų pagalba. Antras: žodinė ataka į jau atpalaiduotą pasąmonę. Diktorius verčia tekstą ne paprastai ispaniškus žodžius  į jų rusišką ekvivalentą. Psichologai, kurie šiuo atveju atlieka savotiškų cenzorių vaidmenį, užduoda apibrėžtus,, kodus“, kurie įmontuojami į vertimo tekstą ir neturi nieko bendro su tuo kas vyksta ekrane. ,, Kodai“ priimami kaip jaustukai, pagalbiniai žodžiai, šūksmai – visa kas tik norima, kas paprasta sąmone nepriimama. Tačiau tai veikia. Ypatinga jų savybė ta, kad konkretų  individumą ,, kodas“ beveik neveikia. Tik  draugiją.

Esu tikras, kad kiekvienas žinote: draugijoje kam nors nusižiovavus visi užsikrečia žiovuliu. Reikia kam nors užkrečiamai nusijuokti ir prasideda bendros linksmybės. Taip ir čia. Pakanka nors vienam žmogui priimti kodinį nurodymą ir jis pradeda daryti nesavaiminius judesius, kuriuos priima kaimynas, sustiprina juos, perduoda kaimynui. Grįždamas prie pirmojo jau sustiprintame pavidale ir  procesas vyksta toliau augimo kryptimi... Suprantama visa tai iki tam tikros ribos. Tokiu būdu neįmanoma priversti visus šokti , tačiau tikrai galima išmokyti visus vienodai ir ta pačia tema. To ir reikia.

Pradžioje aš rašiau, kad televizija sukuria naciją. Būtent tokiu būdu ji ją ir sukuria. Meksikos televizija kuria savo naciją, amerikiečių – savo. Asmeniškai aš galvoju, kad sovietų televizija, iš idėjos, turėtų sukurti nuosava begalinį serijalą, savo ,, Marija“ ir tuomet nereikėtų kaišioti reikiamus  ,, kodus“ į importinių serijalų tekstus. Tačiau šiuo atveju iškyla kita problema. Televizija gali suminkštinti pasąmonę, gali formuoti žmogų, gali beveik viską. Išskyrus vieną – ji negali priversti žmogų išėjusi iš namų matyti eiles prie vyno, augančias kainas. Visgi gyvenimas aplenkia sąmonę, taip nuo seno tvirtina klasikai. Televizija gali koreguoti, ji tai ir daro. Todėl sovietinė ,, Marija“ nuo pat pradžios negalėtų  populiarumu lygintis su užsenietiška. Pasakiška šeimyninė saga  su maskvietišku siužetu  reikėtų pateikti kitaip nei už langų vykstantis gyvenimas ir tuo pačiu konfrontuoti su juo. Meksikiečių ,, Marija“ ir prieštarauja mūsų gyvenimui, tačiau rezultatas atsiranda visai kitoks – žiūrovas tiki todėl, kad nori tikėti. Mūsų serijalu jis nepatikėtų todėl kad to nenorėtų . Trumpai sakant, rodydami ,, Izauras“,, , Marijas“, begalines ,, Santa  Barbaras“ sovietų , o vėliau Rusijos  televizija užmušinėja iškart keletą zuikių . Na o klausytojas iš minėtų zuikių džiaugiasi tik vienu – jis ilsėjosi nuo sunkaus ir blogėjančio gyvenimo. Tačiau jis vargšas nesupranta kad užkoduotos manipuliacijos žiūrint serijalą pratina jį prie esamo vargingo gyvenimo. Aš nežinau kurie psichologai dirbo sukuriant kodus ir intarpus.

,, Ostankino“ studijoje tokių profesijų darbuotojų sąrašuose nebuvo. Girdėjau kad tuo užsiiminėjo kažkoks KGB skyrius. Ant kgbistų dabar verčia visas bėdas, skiria jiems mefistofeliškas jėgas. Negalvoju kad visi tuose organuose žibėjo talentais. Tačiau iš principo paklausus kam viso to reikia, prieš valią susidursime su prielaida, kad be KGB neapsieita. Na o istorijos su Čiumaku ir Kašpirovskiu  - nuo seno ...

Buvo kalbama, kad Čiumakas ir Kašpirovskis – televizijos įžymybės negalėjo pasirodyti nei vėliau, nei tuo labiau anksčiau. Su viena, tarp kitko, pastaba: jie reikiamu laiku nebūtų atsiradę jei dėl to nebūtų buvusi KGB trečiosios valdybos sankcija. Pasvarstykite patys. Kašpirovskis atsirado kaip nepripažintas genijus, arba tiksliau – demonas. Televizija niekad neglobojo genijų, nei, tuo labiau, demonų. Tuo labiau, oficialiai medicinai atsiribojus, sveikatos ministerija užtikrino visus, kad psichoterapija –ypatingai intymus reikalas ir masiškumas tokiai veiklai neleistinas. Bet kuriuo kitu atveju tokio pareiškimo būtų užtekę kad amžinai būtų uždaras kelias į ekraną. O kas įvyko? Įvyko priešingai. Kuo labiau protestavo gydytojai, tuo labiau populiarėjo Kašpirovskis, tuo daugiau jam buvo skiriama laiko ekrane, reikia pabrėžti labiausiai žiūrimu laiku. Ir vėl norisi paklausti; kam tai naudinga? Ne medicinai, ji aiškiai išsakė savo požiūrį. Ne ,, prastai liaudžiai“- statistika parodė, kad kiekvieną pagijimą telesiansų metu  lydėjo du sveikatos pablogėjimo atvejai, kurie kartais baigdavosi mirtimi. Devyniasdešimt iš šimto žmonių žiūrėję per televiziją psichoterapeuto laidas pareiškė visiems kad jos nedarė jokio poveikio.

Tačiau jiems tik atrodė kad- neveikė. Buvo panaudota viskas. Ir pasąmonės ,, taškinis masažas“prieš seanso pradžią ir kodiniai žodžiai, kuriuos tarė pats psichoterapeutas. Ir net seni, atrodo, pamiršti žemųjų dažnių įrašai. Pasąmonė atpalaiduota, pasąmonė buvo paruošta priimti bet kokias,, nuorodas“ kurias teikė Kašpirovskis savas, o televizija savo kodus. Devyniasdešimt iš šimto puikiai visa tai priėmė, tapdami paklusnia mase, ko ir reikėjo.

Pasireikšdavo ir šalutiniai efektai – tai ką psichoterapeutas  pateikdavo kaip pagrindinį rezultatą:pas kai kuriuos pradingdavo randai, juoduodavo plaukai.

Aš pats mačiau kaip mūsų vaikinai ruošė seansų įrašus televizijos poveikių metodų laboratorijoje ir po to negalėjau  priversti save sėsti prieš televizorių ir pamatyti rezultatą. Šeima žiūrėjo, kaimynai žiūrėjo, žiūrėjo visa šalis. Aš negalėjau. Nenorėjau jaustis kaip Aleksandras Matrosovas, einantis be ginklo prieš automatą.

Su Čiumaku – ypatingas atvejas. Tai-pasididžiavimas ne tik televizijos laboratorijos, bet, reikia manyti, ir tų vaikinų iš organų, kurie laiku suprato, kaip galima panaudoti buvusį žurnalistą staiga tapusiu ekstrasensu. Kašpirovskis veikė žodžiu televizijos ,, kodų“ fone. Čiumakas tų ,, kodų“ fone tylėjo Jis negalėjo nedaryti savo poveikio, tai būtų nesaikingumas. Todėl Čiumako ,, tylėjimo“radijo įrašai veikė taip pat pasąmonę kaip ir televizijos seansai. ,, Informacija“ ėjo nepriimamais klausa kanalais arba greičiu, kuris apsaugodavo sąmonę nuo tiesioginio ,, informacijos“ priėmimo. Galvoju, kad Čiumakas su Kašpirovskiu suvaidino, kaip nebūtų keista, teigiamą rolę. Suprantama, negerai manipuliuoti masių pasąmone. Negerai daryti iš tautos gyvulius. Principe – negerai. Tačiau būna situacijų ...

Gal būt, jei ne atsarginis masių apdirbimas, rusai jau senai būtų  užkūrę kruviną pirtį į kurią nesėkmingai kviečia ampiloviečiai, barkošoviečiai ir kiti raudonai- rudieji. Liaudis tikrai privesta iki bedugnės. Penktaisiais metais kai buvo žymiai mažiau bėdų  to užteko kad įvyktų karinis sukilimas. Na o dabar net mitingų sumažėjo. Ačiui Kašpirovskiui, Čiumakui,, , Izaurai“,, , Marijai“ir ,, Santa  Barbarai‘. Ačiui net laidai ,, Labanakt vaikučiai“, kuri taip pat nėra tokia nekalta, kaip atrodo patikliems tėveliams. Na o didžiausia padėka labaratorijų darbuotojams, kurie dabar kuria, reikia manyti naujus ,, kodus“,, , baltas dėmes“,, , bėgančias spirales“ ir Dievas žino dar ką...

Pagalvokite  kodėl atvykę į Izraelį tautiečiai taip sunkiai  integruojasi į izraelietišką visuomenę? Suprantama ,,sukaustymu“ atsikratyti sunku. Ypač jei kasdien įsijungi kabelinę televiziją ir žiūri ,, Ostankino“ su visais jo ,, kodais“ ir paslėptais tekstais.

Televizijoje yra puiki laida ,, Stebuklų laukas“. Ji populiariausia po meksikietiškų serialų. Reikia pažymėti kad tai vienintelė neslepianti savo tikslų laida. Prisiminkite ,, Buratiną“-kokioje šalyje randasi stebuklų laukas? Taigi...

 

 

Pagal interneto medžiagą

 

į viršų      visi straipsniai

 

TAIP PAT KVIEČIU APLANKYTI KITAS MANO SVETAINES:

RADIOSTEZIJA. LT - pagrindinė Jono Jukonio svetainė

BIOENERGETIKA. LT

BIOTRONIKA. LT

BIOLOKACIJA. LT

BIORITMIKA. LT

GEOTRONIKA. LT

RADIONIKA. LT

AJUVERDA. LT

   

© 2007 - 2017 Jonas Jukonis. Kopijuoti be autoriaus sutikimo griežtai draudžiama.

Powered by: WebProBox